Lietuvių kultūroje juostos turėjo ne tik praktinę (drabužių sujuosimui, o plonesnės – vygės, sėtuvės pririšimui ir pan.), bet ir simbolinę reikšmę. Buvo tikima, kad žmogaus apjuosimas juosta (tarsi uždarant jį rate), taip pat juostos pririšimas prie kokio nors daikto saugo nuo piktųjų jėgų.

Vytinės juostos buvo naudojamos baltų rūbams puošti ir susijuosti, apeigose (krikštynose, vestuvėse, laidotuvėse), senosiose šventėse. Dovanojant juostas buvo išreiškiama simpatija, draugystė, artumas, rūpinimasis.

Tradicinių amatų meistrė, vytinių juostų audėja, laisvoji mokytoja Vilija Ratautienė yra viena iš nedaugelio Lietuvoje, senoviniu būdu audžianti vytines juostas ir jas pristatanti parodose, mokymuose, įvairiuose festivaliuose. 2009 metais audėjos vytinės juostos buvo sertifikuotos kaip tautinio paveldo produktas.

Viskas prasidėjo nuo vaikystės svajonės. Kai Vilija mokėsi antroje klasėje, sena teta Kudirkos Naumiestyje ją pamokė mezgimo virbalais pradmenų. Vėliau šioje srityje autoritetais buvo Kauno 6-os vidurinės mokyklos darbų mokytojos Šulcienė, Rudokienė.

Didžiausia Vilijos vaikystės svajonė tapti mergaičių darbų mokytoja išsipildė – 1976-aisiais ji įstojo ir po penkerių metų baigė Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute Chemijos-buities kultūros specialybę. Savarankiškai išmokusi vytinių juostų audimo, Vilija jau pati turi šešias mokines-audėjas, įstojusias į Lietuvos tautodailininkų sąjungą, ir net dvi iš jų savo juostas sertifikavo kaip tautinio paveldo gaminį.

Visus, besidominčius vytiniu audimu, Vilija moko noriai: „Nuo 2014 metų keturis kartus gavau paramą iš ŽŪM, mokiau vytinio audimo Kauno istoriniame Perkūno name. Geriausia, kai grupės nedidelės, apie dešimt žmonių. Iš pradžių vyksta individualus darbas, tada pereiname prie savarankško darbo ir įgūdžių tobulinimo. Pasibaigus mokymams, jeigu kyla klausimų, konsultuoju telefonu arba susitinkame.“

Vilija sako, kad juostose išaudžiami ypatingi ženklai: „Juostose išausti ženklai turi savo reikšmes, jas besimokantiems reikia žinoti. Pagrindiniai yra rombas, pasviras kryžius, žalčiukas, eglutė. Rombai simbolizuoja žemę, vaisingumą, moteriškumą; pasviras kryžius – dvasinės apsaugos jėgą; žalčiukas – gyvybingumą, laimę, mirusių protėvių globą; eglutė – nemirtingumą, moteriškumą, ji dar buvo vadinama „laimės šluotele“. Visi šie ženklai simbolizuoja gėrį nešančius dalykus – globą, apsaugą, gerus linkėjimus.“

Paklausus, kas kūryboje teikia džiaugsmą, Vilija šypsodamasi sako, kad jai labai patinka pats audimo procesas, kai juosta „auga“ ir, kai ją pabaigus „auginti“, ji „sukamba“ (ne visos juostos taip pavyksta). Dar jausmas, kai sulaukia susižavėjimo ir palaikymo, ir, suprantama, kai sulaukia užsakymų.

„Niekada neieškojau lengvo kelio, todėl, ką bedaryčiau, džiaugiuosi įveikus sunkumus, – sako audėja. – Vis tik didžiausią vertę turi tie dalykai, į ką įdedi daugiausia pastangų, o sunku ar lengva, tai kiekvieno asmeninis vertybinis santykis.“

Tradicinių amatų meistrės Vilijos Ratautienės gyvenime daug laiko užima pasirengimas ir dalyvavimas parodose. Įprastai parodoms ji atrenka naujausius tų metų darbus, ir kuo skirtingesnius, iš jų stengiasi sudaryti kolekciją.

Vilijai patinka Vilniaus Kaziuko mugė, kurioje dalyvauja jau dešimtus metus iš eilės ir sulaukia didžiausio pripažinimo, palaikymo, susižavėjimo. Kasmet prie jos prieina daug tų pačių žmonių pažiūrėti į naujas juostas, jomis pasigėrėti, paglostyti ar įsigyti.

Vytinių juostų audėja labai vertina ir kitas – Kauno Hanza dienų, Vilniaus Šv. Baltramiejaus, folkloro festivalių „Skamba, skamba kankliai“, „Parbėg laivelis“, „Lauksnos“ muges ir „Dainų švenčių“ metu  rengiamas tautodailės parodas.

„Mane labai „įgalina“, kai juostų tradiciškumą pripažįsta ir vertina folkloro ansamblių vadovai, jas rekomenduoja įsigyti savo folkloristams. Didžiulį palaikymą jaučiu iš etnologų, muziejininkų, rekonstruktorių, pavyzdžiui, dr. Daivos Steponavičienės, pusės. Taip pat netikėta ir malonu, kad juostos, jų raštai įkvepia naujoms kūrybinėms idėjoms dizainerius ir architektus, – šypsosi Vilija Ratautienė. – Žinoma, juostas palyginame ir aptariame su kolegėmis, kitomis audėjomis.“

Vilija Ratautienė noriai bendradarbiauja su Nacionaliniu, M. K. Čiurlionio, Zanavykų muziejais, Kauno tautinės kultūros centru, Prienų ir Kauno rajonų amatų centrais. Ji yra LEKUS (Lietuvos etninės kultūros ugdytojų sąjungos) narė.