Šiuo metu parodose Povilas Dirgėla aktyviai nebedalyvauja, tačiau tapo daug. Tiesiog jis savo darbų nuotraukas įdeda į galeriją internete ir, kaip juokauja, „mūsų laikais tai yra pati geriausia ir lankomiausia paroda“. Kai pakviečia, visada turi naujų darbų, tada, be abejo, juos parodo. Šiuo metu jo jūrą „gyvai“ galima pamatyti Lietuvos tautodailininkų sąjungos galerijoje „Marginiai“.  

Vienas įdomesnių konkursų, kuriame neseniai dalyvavo, buvo 2019-ųjų tarptautinė Jūrmalos bienalė. Norinčiųjų dalyvauti buvo daug, atrinko šimtą penkiasdešimt devynis dalyvius. Bienalėje Povilas Dirgėla laimėjo žiūrovų prizą. Jis labai nustebo, kai latviai atsiuntė tinkamo dydžio vintažinį dryžuotą maudymosi kostiumą. Šį prizą laiko ne įstiklintoje lentynėlėje su kitais apdovanojimais, o drabužių spintos lentynoje. Dar viena tapytojui svarbi tarptautinė paroda, kurioje dalyvavo šiais metais, vyko Vilniuje, Šiuolaikiniame meno centre, ir vadinosi „Galva, pilna minčių“.

Povilas Dirgėla mėgsta dirbti naktį, kai aplinkui tylu ramu, kai niekas neblaško minčių. Nors ir dieną namiškiai, kai mato jį, palinkusį prie dažų ir molberto, netrukdo, nekalbina. Tiesa, žmona vis nori eiti prie jūros, tai kartais ir priprašo. Tačiau natūroje Povilas Dirgėla netapo. „Juk jūra nuolat juda, ji bloga pozuotoja, todėl ją tapau iš atminties“, – šmaikštauja dailininkas.

Didžiausią džiaugsmą Povilui Dirgėlai teikia pats darbo procesas, ieškojimai. Didžiausias įvertinimas buvo tada, kai sesuo pasakė, kad jo paveiksle vanduo atrodo šlapias. „Sunkiausia ir yra „padaryti“ paveiksle šlapią vandenį, dar vis mokausi“, –mirkydamas teptuką dažuose sakė Povilas Dirgėla. – „Džiaugiuosi, kai tai pavyksta padaryti.“

Paveikslai, kuriuose tapytojas vaizduoja jūrą, pavadinimų neturi. Juos paprasčiausiai numeruoja. Paklausus, o ką daro, kai  jūrą tapyti pavargsta, atsakė, kad tada tapo... siurrealistinius paveikslus. Jų išskirtinis bruožas – viena pasikartojanti detalė. Ką juose bevaizduotų – ar nudžiūvusį medį, ar fortepijoną, ar violončelę, ar drugelį, visur ridenasi „kaip tikras“ stiklo rutuliukas, o kai kuriuose paveiksluose – net keli.

„Prisipažinsiu, ilgai vargau, kol drobėje išgavau tikro stiklo rutuliuko įspūdį. Dabar stiklo faktūrą spalvomis perteikti lengva, ir stiklo rutuliukai man patinka“, – linksmai atviravo Povilas Dirgėla. – „Turėjau iš ko mokytis. Prasidėjus rimtai tapybai ir iki šiol didžiausi autoritetai tebėra du – Salvadoras Dali (ispanų tapytojas siurrealistas) ir Edvardas Malinauskas (lietuvių tapytojas marinistas).“

Paklaustas, ar Povilas Dirgėla prisimena savo pirmąjį sukurtą tapybos darbą, ilgai negalvojęs atsakė, kad labai gerai prisimena, tada jam ką tik suėjo dvylika metų. Jo dėdė, lyg kažką nujausdamas, padovanojo guašo. Nupiešė jūrą. Nuo tada tapyba ir prasidėjo, nors iki to laiko labiau mėgdavo drožinėti.

Kai vaikystėje eidavo prie jūros, kiti tik smagindavosi besimaudydami, o jį stebindavo ta erdvė, horizonto matymas, ta didžiulė nesutramdoma jėga… Ir dabar žiūri į jūrą ir jos jėgą su visa derama pagarba stichijai. Savo paveiksluose labai stengiasi neįžeisti jūros nemokšiškumu, nenuoširdumu ar prasta tapyba. Gal todėl jūra ir parodo jam savo gražiausias ir įdomiausias vietas, kurias bando užfiksuoti drobėje.

Nijolė Jačėnienė