„Šitas plaktukas odinis, su juo arkliams prikala pasagų vinis. Nesužeidžia gyvūno. Tai yra gudrus kaubojų išradimas. Naudoju jį, kad nepažeisčiau gaminio odos. Kai daug kartų sugadini, ieškai atsakymų ir būdų nesuklysti. Juk viską reikia saugoti“, – „kaldamas“ ornamentą ant būsimo kapšelio odos aiškino Martynas Švedas.
Jis puikiai pamena savo pirmąjį darbą: „Reikėjo stoti į Istorinės karybos klubą ir pagaminti sau reikiamus drabužius. Tuo pačiu pasisiuvau ir odinį diržakrepšį, kuris kaip pirmas blynas tikrai buvo neprisvilęs.“
Lietuvoje oda pradėta išdirbti dar prieš mūsų erą. Pirmaisiais m. e. amžiais, patobulėjus odos apdorojimui, atsirado puošnesnių odos dirbinių. Vilniaus Žemutinės pilies ir senojo Arsenalo teritorijose aptikta XII–XIII a. apavo, odinių pakinktų liekanų. XIII a. svetimšalių kronikose minimi lietuviški balnai. Naudotos ožkų, avių, jaučių, elnių, briedžių ir kitų gyvūnų odos. Amatininkų odininkų buvo kiekviename mieste, dvare, kaime.
Oda greitai išnyksta žemėje, todėl archeologinės medžiagos nėra tiek daug, kiek norėtųsi. Tačiau ir iš to, kas randama, pasak Martyno Švedo, „galima daryti išvadas, remiantis sveiku protu ir bandymais“. „Mes buvome lygiai tokia pati Vakarų Europos šalis (jeigu kalbame apie viduramžius), turėjome tas pačias labai išvystytas madas. Todėl galime daryti prielaidą, kad tokį kapšą, kokį dabar siuvu, turėjo vos ne kiekvienas laisvas pilietis“, – šypsojosi jis.
Tiesą sakant, jaunąjį meistrą labiau domina ikikrikščioniškoji Lietuva. Gal todėl, kad nuo vaikystės ją įsivaizdavo labai romantiškai, o gal todėl, kad nori parodyti šiose žemėse gyvenusių genčių unikalumą: „Visi dabar į Vakarus žiūri išsižioję, ir pamiršta, kas mes patys esame. Tokius žmones labai lengva nublokšti nuo kojų, jie neturi pamato. Aš to pamato ieškau.“
Atkreipiau dėmesį, kad net mums bekalbant Martynas guviai kaukšėjo plaktuku, yla iš stirnino rago formavo skylutes ir siuvo odą. Jis atsakė, kad darbą reikia dirbti greitai: „Kartais labai atsibosta siūti, ilgus diržus sujunginėti. Tai yra beprotiškai varginantis darbas, dvi-tris dienas turi daryti tą patį. Todėl viską reikia daryti kuo greičiau.“
Lietuvoje žmonių, dirbančių su oda pagal senovines technologijas yra gal kokie penki, juos visus Martynas pažįsta. Kiekvienas yra susitelkęs į savo specialybę. Yra peiliadirbys, moteris batsiuvė-rekonstruktorė ir dar keli.
Darbo patirties jam pavyko sukaupti ne tik iš knygų, bet ir stebint dirbantį kolegą peiliadirbį-ginklininką Vykintą Motuzą. Informacijos apie kapšadirbystę yra, ir mokyklų dar yra – galima važiuoti mokytis amato į užsienį. Stipriai išvystytas odos amatas Amerikoje, Ispanijoje, Italijoje.
Rankų darbo odos gaminį nuo fabrikinio galima atskirti, nors ne visada tai padaryti lengva. Pirmiausia, natūraliomis priemonėmis išdirbta oda yra nelygi, nevienodo storio (fabrikuose lygina volais, todėl oda labai lygi). Ją sušlapinus, vandenį sugeria per akimirksnį (vadinasi, nedažyta, neapdorota cheminėmis medžiagomis). Ir tikra oda kvepia oda. Tokie yra patys paprasčiausi būdai atskirti natūralią odą nuo fabrikinės.
„Štai ožio oda, kurią bandžiau išdirbti. Balta pasidarė po to, kai apdirbau alūnais (druskomis, skirtomis odai rauginti), jų galima įsigyti parduotuvėje. Po to sausą odą reikia ištempti, sudrėkinus išlyginti. Tačiau šita ožio oda nemėgsta drėgmės ir jos šlapinti nereikia.
Aš ją naudosiu kapšams, dažnai tokią naudoja knygoms, tai yra prabangi oda. Nors odininkystė yra ne mano sritis, tačiau odų apdirbimą reikia išmanyti, kitaip nesiseks – nežinosi kur, kada, kaip ir kokią odą panaudoti“, – savojo amato vingrybėmis dalinosi Martynas Švedas.
Paklausiau, ką jis atsakytų tiems, kurie priešinasi natūralios odos naudojimui. Išgirdau tokį atsakymą: „Ekologija šiais laikais populiari, madinga ir reikia apie ją galvoti. Jeigu natūralią odą keisime į sintetinę, tai tik padidinsime plastiko kiekį.
Dabar jau įrodyta, kad plastikas nesuyra. Oda, jeigu ji išdirbta kokybiškomis, natūraliomis medžiagomis, suyra. Be to, dabar labai išvystyta mėsos pramonė, o oda dažniausiai yra gyvulininkystės ūkio atliekos, kurios neprapuola, nes panaudojamos. Kailių kultūra, be abejonės, jau yra visai kita tema.
Mes kalbame apie ekologiją, ką reikia pakeisti. Iš tiesų pagalvokim, ar reikia kiekvieną rytą atsikėlus bėgti gerti kavos iš vienkartinio indelio. Ar tau iš tiesų to reikia? Aš tai kavos negeriu išvis.“ Pasiteiravau, jei ne kava, tai kas tada žvalina rytais. „Vandenėlis, atsispaudimai. Kai atsikeliu ryte su idėjomis, ką naujo gražaus galiu padaryti, jaučiuosi labai žvalus“, – atviravo Martynas.
Jis kartais su bičiuliais eksperimentuoja, išeina į žygį beveik be daiktų, kad patirtų, kaip galėjo jaustis žmogus senovėje: „Šiandien išeinant iš namų reikia raktų, telefono, piniginės ir asmens kortelės. Jeigu einu į žygį gamtoje, imu savo rankomis pasiūtą maišą iš veršiuko odos, jam dar prisiuvau rankenas, kad galėčiau jį nešti kaip kuprinę. Kapšelyje visada turiu titnagą, skeltuvą, tošį ar skiedrą, kuria pagaunu ugnį.“
Seniau žmogaus rūbuose nebuvo kišenių, todėl jis ir nešiojo įvairaus dydžio kapšus. Yra išlikusių rašytinių ir ikonografinių šaltinių, tarkim, iš viduramžių. Prieš penkis šimtus metų kapšą rišdavosi prie diržo, o pagal puošybą ir jo dydį spręsdavo apie visuomeninę žmogaus padėtį.
Kapšuose buvo laikomos ne tik monetos ar stiklo karoliukai, kurių vertė siekė tris gramus sidabro. Juose randamos šukos, peiliukai, galąstuvai, skiltuvai, virvelės, žodžiu, visa tai, ko reikėjo to meto žmogui.
Martyno Švedo nuomone, mes pripratę prie komforto, esame išlepę: „Iš tiesų žmogui reikia tiek nedaug – geros psichologinės savijautos, šiek tiek pavalgyti, atsigerti, turėti kur grįžti. Mano nuotaika gera, kai pasiseka darbas, kai diena nepraeina veltui. Žinoma, pasitaiko dienų, ypač, kai imiesi naujų darbų, kai mažiau sekasi. Tačiau nuo darbo nepabėgsi, jį vis tiek turėsi padaryti.“
Nijolė Jačėnienė
Visos teisės saugomos © VAT 2004-2024