Dar reikėtų paminėti daugybę interviu žiniasklaidai apie sodus, dalyvavimą daugelyje radijo ir televizijos laidų, straipsnių rašymą. „Vienu žodžiu, sodas man yra gyvenimo būdas“, – vardindama savo darbus šypsojosi Marija Liugienė.
Paklausus, o kas vis dėlto jai svarbiau: ar tradicijos tęsimas ir jos puoselėjimas, ar kūrybinė saviraiška, Marija Liugienė atsakė: „Tradicijos tęsimas jai labai svarbus, nes įdėjau nemažai pastangų, kad sodų rišimo tradicija Lietuvoje būtų tęsiama.“ Tačiau ji džiaugiasi ir naujomis, nematytomis-neregėtomis konstrukcijomis ar sprendimais – pavyzdžiui, Morta Tursė iš Anykščių kuria ir puošia Anykščius šviečiančiais sodais: „Puiku, kad pasaulyje mes esame nepralenkiami sodų ir rišėjų gausa ir įvairove. Kitąmet tikimės paruošti paraišką dėl sodų tradicijos įtraukimo į UNESCO Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.“
Tegaliu pridurti, kad Marijos Liugienės rišti sodai ne tik pasklidę visoje Lietuvoje, bet yra iškeliavę į Japoniją, Airiją, Tibetą, Vokietiją ir kitur. Galima drąsiai sakyti, kad Marija Liugienė yra mūsų visų „Sodų motė“.