Dailininkė pritarė, kad savo paveiksluose personifikuoja gamtos jėgas, tapo gamtos veidus: „Taip. Suteikiu dievybėms įsivaizduojamus žmogiškuosius pavidalus, daugiausia moterų. Nutapiau ir kelis vyrų portretus... Turiu dvi kates, kurias vadinu savo saugotojomis. Juodoji – mano mūza, modelis. Jos labai protingas smaragdinių akių žvilgsnis...“
Neįprasta, kad kiekvienas paveikslas turi ir pavadinimą, ir aprašą. Eurikos Urbonavičiūtės nuomone, būtent aprašas ir atsako į klausimą, ką ji norėjusi nutapyti. Jame perteikta visa esmė, kodas, o tada jau galima ir dar kitaip pažvelgti į tai, ką pavaizdavo. Nors tie keli sakiniai nėra atsitiktinis dalykas, vis tiek lieka daug erdvės kiekvieno vaizduotei ir interpretavimui. Pavyzdžiui, ji turi du saugotojus, tai paveikslai „Nebylus sargas“ ir „Saugotojas“. Juos galima interpretuoti dvejopai. Iš vienos pusės, kad mus saugo gamta, iš kitos – kad mes, būdami gamtos dalimi, turime saugoti savo artimus ir gamtą. Kiekvienas menininkės darbas išreiška pagarbą. Pagarbą kultūroms, gamtos reiškiniams, religijoms.
Savo kūrybą plačiajai visuomenei Eurika Urbonavičiūtė pristatė teminėse parodose „Pradžia“ (2015 m., pagrindiniame parodos paveiksle nutapė savo molinį arkliuką), „Femme“ (2017 m., atkreipė dėmesį į moteriškumą), „Šviesa“ (2020 m., mąstė apie šviesos poveikį jausmams), kurios vyko mėgstamiausioje dailininkės erdvėje – VU Kairėnų botanikos sode. Sukurti daug naujų paveikslų dėl sudėtingos daugiasluoksnės tapybos technikos prireikia ne vienerių metų, todėl visos parodos dailininkei svarbios ir kelia jaudulį, ypač tos, kuriose dvi mėgstamiausios stichijos – kraštovaizdis ir tapyba – tampa viena visuma.