DŽIUGINA NE TIK IR REZULTATAS, BET IR PROCESAS

Tautodailininkė Elvita Šeputaite į susitikimą Klaipėdoje, Lietuvos tautodailininkų sąjungos galerijoje „Marginiai“, atvažiavo iš Skuodo. Atsivežė savo darbus, sudėtus dėžėje ant ratukų, ir stovus darbams pastatyti. Karpinius, įrėmintus ir įstiklintus, vieną po kito gražiai sudėliojo ir atsiduso: „Su karpiniais reikia elgtis atsargiai. Karpai mėnesius, o įplėšti gali per sekundę. Todėl juos įstiklinu, vaikams ir paskaitų mokomąją medžiagą laminuoju.“

Elvita Šeputaitė rengia edukacinius užsiėmimus apie karpinius, skaito pranešimus respublikinėse konferencijose, „Tautodailės metraščiui“ Nr. 39 parengė straipsnį „Iš praeities ateina ateitis“. Karpytoja pasakojo, kad, kai dirbo mokykloje pradinių klasių mokytoja, karpiniais sudomino savo mokinius. Su jais surengė ne vieną parodą. Mokinių karpiniais yra iliustruota visa jos seminarų medžiaga. Karpiniai buvo ne vien mokinių saviraiškos galimybė, bet ir būdas rasti priėjimą prie mokinio, sudominti mokymusi. Elvita Šeputaitė džiaugiasi, kad mokiniai karpymu užsiima ir namuose, laisvalaikiu, ne vien pamokose.

Paklausus, o kas Elvitą mokė karpymo, jis atsakė, kad yra savamokslė. Karpinių meno nesimokė nei studijų laikais, nei kokiame seminare. Tiesiog, kai vieną kartą pamatė karpiniais papuoštus stendus, jai kilo noras pačiai pabandyti. Tik po kelerių metų pradėjo ieškoti literatūros, domėtis karpinių motyvais liaudies mene ir t.t. Autoriteto, kuris turėtų įtaką jos darbams, neturi. Kartais pagalvoja, kad gal ir gerai, kad savarankiškai „išsikarpė savo kelią“. Taip susiformavo savitas stilius, o idėjų semiasi iš liaudies meno, gamtos, kelionių. Mėgsta karpyti asimetrinius karpinius. Karpiniams pavadinimų nerašo – palieka matymo ir mąstymo laisvę, žiūrintiems į jos karpinį.
Elvita Šeputaitė įspūdingus karpinius kuria jau daugiau nei du dešimtmečius. „Aš labai savikritiška savo darbams. Darbus atrenku pagal tai, kokia parodos tema ar kokiai progai skirta paroda. Mano karpinių tematika įvairi: nuo tradicinių liaudiškų karpinių (popierinių užuolaidėlių) iki kūrinių, vaizduojančių dekoratyvines abstrakčias kompozicijas. Kartais parodose pristatau ir liaudiškus, ir abstrakčius karpinių paveikslus“, – sako tautodailininkė.
Elvitai Šeputaitei kiekviena paroda ar šventė yra svarbi. Nuo 2003 metų ji rengia personalines karpinių parodas, dalyvauja respublikinėse parodose, parodose-konkursuose. Surengė daugiau nei 50 personalinių karpinių parodų. Karpinius eksponavo Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje, Vokietijoje, jos karpiniais iliustruota ir poetės G. Daukantienės eilėraščių knyga „Rudenės laimės pėdsakais“. Kiti karpiniai publikuoti įvairiuose leidiniuose: „Tautodailės metraštis“, Felikso Marcinko knygoje „Lietuvos ir pasaulio popieriaus karpinių menas“, „Vilnius – vartai į Žemaitiją 2012“, „100 karpinių Lietuvai“, „Iš žiniuonės skrynios“, žurnaluose „Rankdarbiai“ ir „Moters savaitgalis“. Šiuo metu Elvitos Šeputaitės karpytos užuolaidėlės puošia Pilaitės malūną Vilniuje, 2017 metais puošė Amatų centro langus Palangoje, 2018–2019-aisiais – „Suvenyrų pasaulis“ ir tautodailės saloną „Marginiai“ Klaipėdoje.
Paties pirmojo iškirpto karpinio nepamena, bet keletą karpinių iš karpymo pradžios ji turi išsaugojusi ir susidėjusi į segtuvėlį. Karpydama pirmuosius karpinius tikrai negalvojo, kad tai, laikui bėgant, ją taip „užkabins“. Tada (tai buvo 1996–1997 m.) tiesiog pabandė. Karpydavo, kai ateidavo įkvėpimas ir kai likdavo laiko nuo darbo mokykloje, mokslų. Kartais žirklučių ir pusę metų nepaimdavo. Dabar, kai nebedirba mokykloje, daugiau laiko skiria kūrybai. Tačiau tai nėra nuolatinė, kasdienė veikla, nes turi ateiti mintis ir įkvėpimas.

Elvita Šeputaitė bendrauja ir bendradarbiauja ne tik su popieriaus karpytojomis, bet ir kitų sričių tautodailininkais. Su karpytojomis dažniausiai aptaria parodas, asmeninę ir bendrą kūrybinę veiklą, naujausius karpinius. Ji mano, kad visada naudinga išgirsti menininkų profesionalų, menotyrininkų nuomonę, paremtą svariais argumentais. Taip pat jai smagu išgirsti parodų lankytojų ir kitų karpytojų nuomones. Kūryboje Elvitą Šeputaitę džiugina ne tik galutinis rezultatas, bet ir pats procesas, kūrybos laisvė, galimybė išbandyti save. Džiugina ir tai, kad kūryba suveda su bendraminčiais.

Į klausimą, kas svarbiau – ar tradicijos tęsimas, puoselėjimas ar kūrybinė saviraiška, dailiojo karpymo meistrė Elvita Šeputaitė atsakė: „Manau, kad viskas svarbu, nes kūrybinėje veikloje viskas susilieja. Karpydama liaudiškus karpinius, siekiu išsaugoti ir puoselėti karpymo iš popieriaus tradicijas, liaudies meno simboliką, o įvairios abstrakčios kompozicijos suteikia kūrybos laisvę, padeda išreikšti emocijas, išgyvenimus.“

Nijolė Jačėnienė 

GRĮŽTI Į PRADŽIĄ

Visos teisės saugomos © VAT 2004-2024