Ties kiekvienu dideliu langu stovėjo šeimininkų darbo stalai. Ant vieno gulėjo peiliai ir įvairūs įrankiai – Vykinto darbo vieta, ant kito – rankinis žiedimo ratelis, įvairūs molio formavimo įrankiai – Kristinos „vietelė“. Kambario centre stovėjo ilgas medinis stalas.

Vykintas Motuza nuo lentynos imdamas išpieštus ornamentais rankų darbo puodelius, juokavo, kad „jie visi – Kristės meno brokas, nes geriausi darbai iškeliauja“, ir juos dėliojo ant stalo. Šeimininkė atnešė  iškeptos duonos ir lašinių. Garavo kava, žolelių arbata,  kvepėjo supjaustyta duona.

Duonos receptą Kristina sužinojo iš močiutės, tačiau ją kepa savaip: „Kai persikėlėme gyventi į sodybą, pasidarė paprasčiau pačiai kepti duoną, o ne važiuoti į parduotuvę. Nieko nematuoju, viską darau iš akies. Tešlos neplikau ir ilgai neminkau. Svarbiausia, kad žinau patį duonos kepimo principą.“

Kristina Motuzienė baigė Vilniaus dailės akademiją, yra profesionali keramikė. Su kolegomis dalyvauja parodose, amatų šventėse, įvairiuose kultūros renginiuose. Pagrindinė domėjimosi sritis – neolito laikotarpio (Narvos, Nemuno, Pamarių, Šukinės-duobelinės keramikos kultūrų) indų rekonstrukcija. Jai patinka iš molio lipdyti, nes, jos manymu, tokiu būdu galima išgauti įvairesnių ir gyvesnių formų dirbinius.

„Lipdau savo mėgstamas pelėdas, puodelius, ąsočius, žąskepes, įvairiausias puodynes, kitą kaimo buities keramiką. Visi darbai mieli, todėl jų neišmetu, laikau, kol sudūžta. Tai Vykintas ir traukia per dantį: „Kristės brokas...“ Žiemą lipdau savo kūrybos darbus, o pavasarį užsiimu rekonstrukcijomis ir kitais užsakymais“, – pasakojo dailininkė.

Vykintas Motuza pritarė, kad „meistras-amatininkas turi neužsisėdėti ir keliauti, bendrauti su kitais meistrais“. Pagamintų peilių jis nekaupia, „jie visi pas žmones gyvena savo gyvenimus“.

Tautodailėje tradicinių amatų ir dirbinių įvairovė yra labai didelė. Tačiau, pasak meistro, mažiausiai iš lietuvių tradicinių amatų yra tyrinėta peiliadirbystė. „Pirmąjį tradicinį arba pirmąją senovinio peilio kopiją dariau sau, kai pradėjau domėtis protėvių kultūra, geležies amžiaus kario-medžiotojo buitimi, kasdienybe, išgyvenimu laukinėje gamtoje“, – pasakojo Vykintas Motuza.

Seniausi archeologų atrasti titnaginiai peiliai buvo gaminami jau prieš pusę milijono metų. Per tūkstantmečius keitėsi ir peilių gamybai naudojamos medžiagos, kito ir peilių išvaizda bei paskirtis. Primityvius kaulinius ir akmeninius peilius iš pradžių pakeitė žalvariniai, o vėliau, kai žmonija išmoko apdoroti geležį, galutinai įsivyravo plieniniai peiliai.

Meistras siekia atkurti įvairių istorinių laikotarpių senovės lietuvių peilius, naudotus ir baltų genčių kovose, ir buityje. Jis daug gilinasi į peilio geležtės geometriją, nes iš jos galima spręsti apie peilio paskirtį. Rekonstruoti senovinius įrankius nėra paprasta, nes trūksta mokslinių tyrimų ir duomenų, nors archeologų radinių yra pakankamai. Pavyzdžiui, kol kas nežinoma, iš kokių komponentų ir kaip buvo kalamos peilių geležtės.

Tą patį galima pasakyti ir apie peilių rankenas. Seniau jos daugiausia buvo daromos iš medžio (dar iš ragų), tačiau neaišku, koks medis buvo naudojamas. Galima tik spėlioti, kad kovos peiliams, matyt, buvo naudojama uosio, guobos, ąžuolo mediena, kasdieniniams peiliams – beržo, klevo gumbai. Ko gero, vieno ar kito medžio panaudojimą galėjo nulemti  tuo metu vyravusi su kiekvienu medžiu siejama paprotinė tradicija.

Peilis buvo ir yra ne vieno meistro darbas. Geležtę kala kalvis-ginklininkas, kuris įprastai turi aukščiausią meistro kvalifikaciją. Iš jo peiliadirbys gauna aštrias geležtes, kurioms pritaiso rankenas (kriaunas) ir pasiuva makštis. Tada  jau galima peilį naudoti.

Peilis, galima sakyti, yra antropologinis įrankis. Jo dydis, nešiosena labai priklausė nuo gyvenimo būdo. Seniau žmogus peilį buityje naudojo kasdien ir neturėjo krūvos peilių skirtingiems darbams. Išskiriamos kelios pagrindinės savitos peilio rūšys, kurias protėviai naudojo apie tūkstantį metų. Vadinasi, tuo laikotarpiu jų gyvensena nekito.

Vykintas Motuza, „beieškodamas“ tradicinio lietuviško peilio, domisi archeologų radiniais. Iki XIV a. peiliai randami kapavietėse, todėl galima spręsti apie jų pasiskirstymą Lietuvos teritorijoje. Šiaurės Lietuvoje ilgą laiką (iki XIII a.) buvo paplitę žiemgalių, sėlių genčių plačiagaliai peiliai, turintys kirtimo paskirtį. Jie buvo įvairių dydžių, net iki pusės metro. Tokia geležtė „pasakoja“, kad jie gyveno ir daug laiko praleisdavo gūdžiuose, tankiuose miškuose.

Tuo tarpu žiemgalių moterys naudojo peiliukus-pjautuvėlius, kurių geležtė lenkta. Tokie peiliukai patogūs vaistažolių pjovimui, vytelės skėlimui – įvairių pluoštų apdirbimui, iš kurių, pavyzdžiui, pynė krepšius ir kitus rakandus.

„Mūsų šalis maža, tačiau gamtinės sąlygos Rytų, Vidurio, Vakarų Lietuvoje skirtingos. Štai Rytų Lietuvos kalvotose etninėse žemėse ir jotvingių genties teritorijoje randami ilgi smailūs – duriamieji – peiliai. Tokie peiliai praversdavo žirgų, gyvulių augintojams... Kaip be peilio žmogui išgyventi gamtoje? Neįmanoma! Peilis – labai svarbus įrankis“, – įsitikinęs peiliadirbys-ginklininkas Vykintas Motuza, tęsiantis ir puoselėjantis senovės lietuvių peiliadirbystės tradiciją.

Nijolė Jačėnienė