Eugenijui Paukštei kilo mintis savo juodosios keramikos dirbinius puošti gintaru tada, kai suprato, kad „smalėkas, kuriuo juodiname molį, ir yra gintaras“: „Tam, kad rudas molis pavirstų į juodą, reikia padaryti anglies monoksido terpę. Mes metam į pakurą smalėką, krosnį užsandariname ir laukiame. Labai aukštoje (apie tūkstančio laipsnių) temperatūroje smalėkas smilksta ir gamina smalkes. Tos smalkės įanglina visą molio paviršių, suteikia juodą spalvą. Be to, tas įanglintas paviršius nepraleidžia vandens, yra tinkamas maistui, vandeniui laikyti. Juodoji keramika yra ekologiška.“

Meistrai savo sodyboje Randamonių kaime turi lauko krosnį, įkastą į žemę. Joje ir dega savo dirbinius. Jeigu gera krosnis, keramiką galima malkomis išdegti per aštuonias valandas, jei prastesnė (plonesnių sienelių) – per dvylika valandų. Beje, tuo metu arti krosnies patartina nesėdėti, nes pavojinga, galima prisikvėpuoti smalkių.

Dirbinio „juodumas“ priklauso nuo temperatūros, kurioje jis degamas. Magnis, manganas, boksitai suteikia sidabro atspalvį. Amerikos indėnai „juodina“, esant septynių šimtų laipsnių temperatūrai, būna tokia gilios juodos spalvos keramika: „Mano dukrai labiau patinka tokia. Tai tada su Egle sakom, gerai. Kam patinka „žilas“ juodumas, to dirbinius dedam į krosnies apačią (ten aukštesnė temperatūra), o kam giliai juoda spalva – sudedam viršuje.“

Randamonys keramikų pasaulyje garsūs, nes čia nuo 1995-ųjų buvo organizuojami tarptautiniai juodosios keramikos simpoziumai. Pirmajame renginyje dalyvavo svečiai iš Estijos, Latvijos, Vengrijos, antrajame (1996 m.) – iš Danijos, Norvegijos, Švedijos, net iš Farerų salų. Susidomėjimas buvo didžiulis, nes kai kuriose šalyse juodosios keramikos tradicija yra išnykusi, o atvykusieji norėjo pasimokyti ir ją savo kraštuose vėl atgaivinti.

Simpoziumų dalyvių parodos buvo rengiamos kaime, atvirose vietose ant žolės ar smėlio. Darbų pažiūrėti ateidavo daug vietos gyventojų iš aplinkinių kaimų. Eugenijus Paukštė prisimena: „Organizavau dešimt tarptautinių simpoziumų. Rūpinausi dalyvių apgyvendinimo sąlygomis, maistu, darbo priemonėmis, privežiau nemažai molio... Vėliau tarptautinių simpoziumų, tokio masto renginių, organizuoti nebeturėjau galimybių, nes persikėlėme į Vilnių.“

Galerijoje-studijoje „Molio laumė“ tautodailininkai parodė ne tik savo, bet ir dukrų Ievos ir Augustės darbus. Vyresnioji baigė Dailės akademijoje keramiką, dirba Nacionaliniame muziejuje restauratore, o jaunesnioji yra tautodailininkė.

„Juodoji keramika visai nepriima glazūrų. Ją galima dekoruoti gludinant, išgaunant šiurkštų – švelnų, matinį – blizgų paviršių, taip pat labai svarbi yra forma. Man patinka geometriniai ornamentai – taškučiai, kvadratėliai, rombai, įvairūs simboliai. Dukros Ievos darbai visiškai minimalistiniai, be jokio dekoro, tačiau jiems būdinga išbaigta forma“, – pasakojo ponia Eglė, kol apžiūrinėjau darbus, išdėliotus lentynose.

Eugenijus Paukštė dalyvavo zoninėse ir respublikinėse tautodailininkų parodose, surengė 12 personalinių parodų (dvi iš jų užsienyje – Olandijoje ir Suomijoje), eksponavo savo darbus Danijoje, Tarptautinės keramikos akademijos darbų parodoje Pietų Korėjoje. Įdomu, kad 2017-aisiais Pietų Korėjos Keramikos centras tris darbus iš ciklo „Žemės daigai“ pristatė Rytų Europos šalių keramikų  darbų parodoje. Dar viena įsimintina paroda – „Puoduko paroda“, kurią organizavo Dailininkų sąjunga 2018 metais. Eugenijus Paukštė yra Lietuvos menininkų klubo „Plekšnė“ narys, dalyvauja klubo parodose. Kasmet, nuo 1987-ųjų,  dalyvauja tradicinėje Kaziuko mugėje.

Ponios Eglės nuomone, keramika yra kolektyvinis darbas, kiekvienas atlieka jam skirtą parengiamąjį darbą: „Reikia ir malkas surinkti, ir krosnį kūrenti. Eugenijus yra pagrindinis mūsų „degėjas“ ir „žiedėjas“, nors šeimoje visi puikiai žiedžia. Man labiau patinka lipdymo procesas, tarsi vyksta toks lėtas žiedimas.“

Žiedimas staklėmis, kaip ir lipdymas, prasideda nuo molio išminkymo. Molis turi būti vienalytis, be burbuliukų. „Aišku, žiedimo rato kaip anksčiau, kojomis, nesuka, nes yra elektriniai varikliai. Uždėjus molį ant staklių, jį reikia įcentruoti, tai padaryti labai sunku. Mokiniai dažniausiai klumpa būtent šiame etape. Jėgos čia reikia. Gabieji jau po trečio užsiėmimo įvaldo įcentravimą, o kiti užtrunka ilgesnį laiką“, – savo ilgamete patirtimi dalinosi Eugenijus Paukštė. 

Pirmąjį darbą, ąsotėlį, Eugenijus Paukštė sukūrė Vilniaus Antano Vienuolio vidurinės mokyklos keramikos studijoje. Jau penktoje klasėje buvo pramokęs žiedimo technikos: „Dar ir dabar turiu šitą ąsotėlį. Sunku būtų pasakyti, kodėl ėjau į tą būrelį. Tiesiog buvo žingeidu sukurti kažką savo ir dar matyti darbus po degimo. Labai magiška. Lengva buvo lipdyti skulptūrėles. Sunku – išmokti gerai žiesti puodus, kuo ir dabar dar negaliu pasigirti, nes nedirbau fabrike, „neprimušiau“ rankos. Tik daug valandų trunkantis pastovus darbas prie staklių gali išugdyti tikrą amatininką.“

Meistras toliau tęsė darbą prie žiedimo rato. Įcentravus ir padarius dugną, „keliamos“ sienelės. Visą laiką molį reikia drėkinti, jis turi būti šlapias. Ir tada, kai jau padarytas cilindras, galima išgauti bet kokią norimą formą: „Sako, kad keramikai ir kalviai yra „žmonės prie monų“. Jie moka monus daryti. Vienas iš jų ir yra žiedimas“, – lengvai formuodamas puodynę šypsojosi meistras. 

Eugenijus Paukštė daug metų vedė keramikos pamokas Vilniaus Taikos progimnazijoje, Mykolo Biržiškos ir Užupio gimnazijose, Juodosios keramikos centre, kuris 2000 metais tapo UNESCO klubu. Šiandien centro veiklą perdavė vyriausiajai dukrai Ievai Paukštytei-Schinello, o žiedimo pamokas veda tik retkarčiais, kai prireikia pagalbos.

Nijolė Jačėnienė