Ši vieta iš pradžių buvo ne itin svetinga, tiesiog „nugyventas Prienų užkampis“. Po truputį su bendraminčiais jį prikėlė. Šiuo metu sėkmingai vadovauja čia veikiančiam Prienų medžio skulptūros ir drožybos centrui „Meninė drožyba“. „Mus atrado pasaulio žmonės,  gyvenimas tęsiasi ir verda“, – kalbėjo Algimantas Sakalauskas, rodydamas į stovinčias skulptūras.  

„Štai čia – kilnojamas stogastulpis“, – dabar jau pajuokavo skulptorius, rodydamas į dešimties metrų stogastulpį, – aplink jį šoko Dainų ir šokių, Pasaulio lietuvių šventėse. Iš tokių aukštesnių darbų galiu paminėti paminklą dr. Jonui Basanavičiui. Jis yra Vilniuje, prie Santaros klinikų, jį padariau 1998 metais. Dabar jau daugiau Basanavičiaus paminklų atsirado, o tada buvo vienas iš pirmųjų Lietuvoje.“

Per dvidešimt metų lauko ekspozicijoje susikaupė vaikų, moksleivių, studentų darbai. Betvarkant senus paminklus atsitinka taip, kad jie ir kokį naują darbą padaro. Reikėjo aptverti teritoriją, prireikė tvorastulpių. Kai pavyko įsigyti šiuolaikišką, vielinę tvorą, ją apsodino eglutėmis, o praktikantų darbus, prie kurių nusileidžiama laiptukais, sustatė į gardą, aptvėrė.

„Skulptūros padarymas yra kaip naujos minties pasodinimas. Mūsų krašte nebuvo labirintų, žmonių klaidinimo – buvo teisybės tvarka. Deja, Žemė „įkeliauja“ į laikmetį, kai tie, kurie laikosi žodžio, garbės, yra neparankūs, – pastebėjo kūrėjas, nubraukdamas voratinklį nuo „Voro“, – jau vėl reikės nuvalyti, nuprausti... Ant kiekvieno darbelio pritaisytas užrašas su jį dariusio moksleivio pavarde. Juos drožinėjusieji jau atvyksta su savo vaikeliais, kad parodytų. Kaip greitai bėga laikas...“

Žmogus atsakingas ne tik už žodį, bet ir už mintį. Jei sutari su savimi, sutari su Dangumi. Niekas niekur nedingsta, kiekviena mūsų mintis, žodis (o pasakytas žodis – jau veiksmas) įsirašo. Norint jas atšaukti, be mūsų pačių sutikimo, prašymo, kam pasiuntėm – nepavyks. Žmonės save taip apkrauna blogomis mintimis, žodžiais, kad prireikia net medicininės pagalbos.

Priėjome prie nužievinto rąsto. Ąžuolą atvežė iš Marijampolės. Buvo pasodintas per arti trobos, todėl šaknys ėmė ją versti. Šeimininkai nusprendė jį nupjauti ir padaryti namų sargą – stogastulpį su Rūpintojėliu. Pats žmogus medį atvežė, kantriai laukia, kol ąžuolas nauju pavidalu grįš į jo sodybą.

Stogastulpis ir koplytstulpis yra liaudiški kryžiai. Prieš šimtą metų dr. Jonas Basanavičius, Paulius Galaunė, kiti mokslininkai surinko didžiulę piešinių ir nuotraukų kolekciją. Formos skyrėsi, todėl suklasifikavo: tuos, kuriuos sudaro stulpas ir stogelis pavadino stogastulpiais, o stulpus su koplytėlėmis – koplytstulpiais.

„Po suskirstymo pametėme pačią kryžiaus prasmę. Ką reiškia kryžius? Jis „užkryžiavoja“, uždaro tai, kas mums trukdo normaliame gyvenime – požeminius vandens srautus, anomalines zonas ir panašiai. Dėl to juos seniau ir statydavo, kad apsisaugotų nuo nepageidaujamo poveikio. Kai pastatomas kryžius, toje vietoje atveriamas teigiamas energijos srautas, neutralizuojantis esantį blogąjį“, – aiškino kryždirbys.

„Mūsų galerijoje po atviru dangumi per metus apsilanko keli šimtai žmonių, įvairios delegacijos, ekskursijos, vyksta daugybė kūrybinių mokymo kursų, – prie tolėliau gulinčių „sutvarstytų“ įvairiausių kryžių kalbėjo meistras. – Daug metų vedėme vienos dienos kursus jaunuoliams, vykstantiems į ekspediciją „Misija Sibiras“. Juos mokėme drožti, gaminti, restauruoti kryžius. Štai šie – jų darbai ir mokymosi pavyzdžiai.“

Algimantas Sakalauskas dalyvavo pačioje pirmoje „Misija Sibiras“ ekspedicijoje 1990 metais. Važiavo prie Norilsko, Lamos ežero. Ten, amžino įšalo žemėje, iš vietinio maumedžio su kolegomis išdrožė ir iškėlė devynių metrų stogastulpį, skirtą Lietuvos, Latvijos, Estijos aukščiausio rango karininkams. Paminklas ten tebestovi.

Paklausiau apie Angelų kalvą, esančią prie Trakų. Tautodailininkas atskleidė, kad toje vietoje yra didžiausia jo sukurtų angelų „sankaupa“. Šiais metais pastatė dar du – Donorus sergėjantį angelą, ant kurio sparnų aštuoniasdešimt penkiomis kalbomis parašytas žodis „ačiū“, bei Dievdirbius ir kalvius globojantį angelą. „Vien Angelų kalvoje yra trisdešimt šeši mano angelai. Dar yra keli ansambliai su dievybėmis Baltų mitologiniame parke Molėtų rajone, Ožnugario Romuvoje Tauragės rajone, Pavilkijy ir kitur. Jų daug, reikėtų šiek tiek daugiau laiko, kad juos išvardinčiau“, – atsiprašė meistras.

Naudodamasi proga, kai kuriuos kūrinius paminėsiu – tai paminklai kalbininkui Jonui Kazlauskui (Matiešionys, 1996 m.), LDK valdovui Vytautui (Talinas, Estija, 2004 m.), kunigaikščiui Gediminui (Žeimiai, 2007 m.), „Angelas, šeimos globėjas“ (Prienai, 1997 m.), „Vėlinas“ (Ožnugaris, 2007 m.), „Laima ir Giltinė“ (Ožnugaris, 2008 m.), „Baltų genčių žadintojas“ (Prienai, 2009 m.), „Perkūnas“ (Kulionys, 2010 m.), „Saulė, Praamžis, Mėnulis“ (Sausdravai, 2013 m.), „Dijūta, kalnali“ (Pavilnys, 2014 m.), „Šeimos židinio sergėtoja“ (Aukštadvaris, 2018 m.).

Pirmasis Algimanto Sakalausko sukurtas darbas buvo dvipusis paminklas su Šv. Nepomuku ir Motina, gedinčia savo sūnų, masinei Lietuvos partizanų kapavietei pažymėti. Jis 1989 metais pastatytas Skausmo kalnelyje Veiveriuose, Prienų rajone.

„Dabar kuriu paminklus Lietuvos karaliui Mindaugui, karalienei Mortai ir jų sūnui Vaišvilkui, jie stovės Žalgirio parke. Medis geras, ąžuolas, – rodydamas brėžinius pasakojo Algimantas Sakalauskas. – „Droždamas negaliu suklysti, nes reikės ieškoti naujo rąsto. Apskritai, skulptoriaus užduotis yra drožiant numesti, kas nereikalinga, ir ištraukti, pažadinti sielą, gimstančią toje formoje. Juk pamatę skulptūrą, ją priimame kaip ženklą, kaip žinią.“

Paklausiau, ar jam neapmaudu įdėti į trumpaamžę medžiagą – medį – tiek daug kūrybinių jėgų? Algimantas Sakalauskas atsakė, kad nieko amžino nėra: „Mūsų pareiga padaryti, kad bent kelias kartas „atlaikytų“. Japonijoje, pavyzdžiui, vieną šventyklą griauna kas dvidešimt penkerius metus ir stato kitoje vietoje. Tą daro tam, kad iš kartos į kartą perduotų šventyklos statymo, kūrybos proceso tradiciją. Svarbiausia yra išsaugoti ne patį kūrinį, o jo kūrimo tradiciją, veiksmą – tai, ką mes darome. Čia esmė.“

Nijolė Jačėnienė