Filmuoti Albino Šileikos į Uteną nevažiavome – su tautodailininku bendravome nuotoliniu būdu, per Zoom‘ą, nes  šalyje jau buvo paskelbtas karantinas. Albinas Šileika yra Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus pareigūnas, laisvalaikį skiriantis savo didžiajam pomėgiui – verpsčių, prieverpsčių, rankšluostinių drožybai. Jam teikia džiaugsmą jau vien tai,  kad jis gali savo tiesioginį darbą suderini ir su kūryba, ir su edukaciniais užsiėmimais bendruomenėse, ir su šeimyniniu gyvenimu. Vis tik didžiausia laimė Albinui Šileikai yra galimybė kurti.

Parodų, kuriose dalyvavo, taip pat apdovanojimų už pavyzdingą darbą policijoje ir kūrybinę veiklą sąrašai yra labai ilgi ir įspūdingi. 2020-aisiais savo kūrybinėje biografijoje tautodailininkas Albinas Šileika rašo, kad jis yra sukūręs apie 2000 vienetų prieverpsčių, 100 vienetų rankšluostinių.

Daug meistro darbų iškeliavo į Ameriką, Australiją, Japoniją, Kiniją, Rusiją, Baltarusiją, Lenkiją, Vokietiją, Didžiąją Britaniją, Indiją, Belgiją, Austriją, Portugaliją, Izraelį, Ukrainą, Latviją, Kanadą, Estiją, Švediją, Norvegiją, Ispaniją, Prancūziją, Graikiją, Italiją, Airiją, Kiprą, Kazachstaną, Turkiją, Gruziją, Islandiją. Drožinių taip pat yra įsigijusios kaimo turizmo sodybos, draugai ir pažįstami Lietuvoje.

Pirmasis Albino Šileikos darbas buvo prieverpstė, kurią iki šiol tebeturi buvusios mokytojos Stasės Valatkienės dukra Vilija. „Pats mačiau, nes esu pakeliui užsukęs pas ją. Mane puikiai prisimena“, – santūriai šypsojosi meistras.

Albinas Šileika augo Jiezno internatinėje mokykloje (vaikų namuose), ten ir išmoko drožinėti: „Tuometinis mano stalystės mokytojas Juozas Mockevičius manė išmokė šio amato, nes jis buvo liaudies meistras, mokė mus vaikus ir skulptūrėles daryti, ir rankšluostines, verpstes-prieverpstes kurti. Nuo mokyklos laikų dalyvaudavome parodose, taip pristatydavome mokyklą. Tad mano autoritetas ir pirmasis amato mokytojas yra Juozas Mockevičius. Šiuo metu esu sertifikuotas Lietuvos tradicinių amatų meistras, Utenos tradicinių amatų centro „Svirnas“ narys.“

Tautodailininkui sunkiausia pradėti naują darbą, nes iš pradžių nežino, ar viskas pavyks taip, kaip sugalvojo. „Tačiau, kai jo imuosi, stengiuosi viską padaryti, kad pateikimas būtų kuo kokybiškesnis. Tada antras ir dar kitas (darbas) einasi kaip pateptas sviestu“, – šmaikštavo Albinas Šileika.

Jam svarbi kiekviena nuomonė apie raižinius, jis visų išklauso, tačiau savosios nekeičia, kadangi gilinasi į ornamentų reikšmes ir žino, ką vaizduoja. Savo kūrinius aptaria ir su istorikais, etnologais, ir su kitais meistrais, dalinasi informacija, nes stengiasi išlaikyti tradicines proporcijas bei piešinio struktūrą.

Albinas Šileika randa laiko mokymams: „Taip, mokau visus, kam tik įdomi drožyba, nes noriu perduoti ir išsaugoti šią tradiciją.  Mokau visoje Lietuvoje, užsienyje. Man labai svarbu, kad tie, kurie mokosi, sugebėtų savarankiškai, be mano pagalbos, tęsti pamokas namuose, tobulintis.“

Nijolė Jačėnienė