Tapytoja, kraštovaizdžio kūrėja Eurika Urbonavičiūtė mano, kad gražu ten, kur yra harmonija. Harmonijos dėsnių bandoma išmokyti dailės akademijose, jie galioja ir kituose menuose. Mokslininkai įvairių eksperimentų metu įrodė, kad „aukso proporciją“ atspindintys matmenys yra patraukliausi žmogaus akiai. Žodžiu, kur vyrauja „aukso pjūvio“ proporcija, ten gražu.  Tačiau, kaip yra pasakęs vienas rytų išminčius, daiktas yra gražus tik tam tikru momentu, tik tam tikroje aplinkoje ir tik tam tikram žmogui. Absoliutaus grožio nėra, ir grožis kiekvienam iš mūsų yra kitoks – kas vienam gražu, kitam gali būti negražu.

Eurika Urbonavičiūtė piešia nuo vaikystės. Ant jos stalo gulėdavo akvareliniai dažai ir spalvoti pieštukai, ir, kai mama ją išveždavo į kaimą, piešdavo gamtą – karves, arklius, augalus, stebėdavo jų proporcijas. Pirmasis dailininkės darbas – molinis arkliukas. Jį sukūrė, kai buvo septynerių, o tapyti, galima sakyti, pradėjo nuo pirmųjų piešimo pamokų vidurinėje mokykloje. Galimybės lankyti dailės mokyklos ar būrelio ji neturėjo, todėl mokėsi, kopijuodama gražias iliustracijas ar atvirutes, taip pat smėlio dėžėje kūrė sodelius, kiemelius, apkaišiodama gėlėmis, šakelėmis, augalais.

Kai paklausiau, kodėl Eurika Urbonavičiūtė pasirinko ne tapybos, o architektūros studijas dabartiniame Vilniaus Gedimino technikos universitete, ji atsakė, kad architektūra – tikslusis mokslas, ir dar meniškas,  visų pirma, todėl. Įstoti pavyko dėl dviejų priežasčių: ji buvo medalininkė-moksliukė, tais laikais kažkiek stojamųjų balų pridėjo, o iš piešimo egzamino, nieko nelankiusi, gavo ketvertą. Tada ji ir pagalvojo, kad gerai, kad kažką sugeba. Tačiau po dviejų studijų metų, nors iš piešimo gaudavo gerus pažymius, suprato, kad... nemoka piešti ir „metė tą reikalą“. Vėl paėmė teptuką į rankas 2008-aisiais, po trejų metų jai buvo suteiktas tautodailininkės vardas, o 2015-aisiais Eurika Urbonavičiūtė tapo Prancūzijos meno asociacijos „Mondial Art Academia“ nare.

„Man norisi atitrūkti nuo visų reglamentų ir tapybos kanonų. Esu tautodailininkė, neturiu akademinio išsilavinimo, todėl galiu sau leisti nesilaikyti taisyklių. Na taip, aš žinau pagrindines, ir viskas, o kurdama galiu jų nepaisyti, nes man atleistina. Ir nebijau kritikos, kurios bijo mano bičiuliai, baigę Dailės akademiją“, – juokdamasi pridūrė dailininkė.

Jos paveikslai paslaptingi, kaskart gali įžvelgti vis ką nors nauja susipynusiuose ornamentuose, simboliuose, spalvų ir šviesos žaisme. Juose gali pamatyti daug baltų simbolių – ir Svastiką, ir kitą ugnies ženklą su žalčiais, ir Saulės simbolį. „Mano darbuose jų daug yra. Aš daug ir spiralių, kriauklių piešiu. Noriu pasakyti, kad gamta yra tobula, kad aplinka yra tobula, ir mes – tos gamtos dalis, todėl taip pat esame tobuli. Mums daug kas atleidžiama, nes, ką padarysi, mes juk – gamta“, – šypsojosi tapytoja. 

Gamta menininkę nuolat „kviečia“ pokalbiams, nes ji kuria kraštovaizdžius, užsiima aplinkos apželdinimu. Eurika Urbonavičiūtė yra viena iš kūrybinės studijos „Sodo meno avilys“  įkūrėjų, organizuojančių kraštovaizdžio dizaino ir aplinkos apželdinimo pagrindų kursus du  kartus per metus, pavasarį ir rudenį. Užsiėmimai vyksta VU Kairėnų botanikos sode, kuriame atsiranda puiki galimybė pademonstruoti augalų derinimą gyvai.

Eurikai Urbonavičiūtė prisipažino esanti japoniško sodo šalininkė. Japoniškas gamtiškas stilius jai yra labai gražus, žavingas, tačiau japonų gamtos filosofiją reikia perprasti. Japonai „atsineša“ gamtą į savo kiemą – formuoja augalus, remdamiesi gamtos formomis, kurios yra aptakios, apvalios, vingiuotos. Jie dievina akmenis, ir mes, lietuviai, taip pat. Todėl kraštovaizdžio kūrėja mano, kad „tereikia išimti tradicinius japonų žibintus ir turėsime lietuvišką kraštovaizdį. Vienas prie vieno“. Didžiąją metų dalį Eurika Urbonavičiūtė skiria  kraštovaizdžių kūrimui, aplinkos apželdinimui pagal užsakymus, o paveikslus tapo savo malonumui, tik žiemą, nes, pasak dailininkės, tapyba nėra jos pragyvenimo šaltinis.

Pasirodo, tapybos darbams sugalvoti temą visai nesunku, nes idėjos kyla greitai, tačiau pats išpildymas trunka ilgai. Vienas iš Eurikos Urbonavičiūtės tapybos bruožų yra daugiasluoksniškumas – drobę dengia trimis ar keturiais sluoksniais, kiekvienas turi išdžiūti. Iš pradžių ji „užmeta“ piešinį ant drobės, sudėlioja proporcijas, kad būtų harmoninga kompozicija, o tada jau „laukia juodas darbas“. Aliejiniai dažai ilgai džiūna, kai kurios spalvos – po kelias savaites, todėl reikia laukti, kad vėl galėtų tapyti ant viršaus. Vieną darbą su visais džiovinimais dailininkė tapo apie mėnesį ir ilgiau.

Eurikos Urbonavičiūtės paveikslams būdingos santūrios spalvos, juose vyrauja daugiausia trys spalvos ir keli tos pačios spalvos atspalviai. Jai gražiausios yra lietuviško kraštovaizdžio rudens ir žiemos spalvos, todėl, kad nėra margų. Pavasaris labai triukšmingas, nes sprogstantys lapai yra vaiskios žalios spalvos, o ta žalia – įvairių atspalvių. Tas pavasario margumynas yra sunkus, jį šiaip taip iškenčia. Vasarą jau geriau, visos žalios spalvos tampa vienodos, nebėra tiek jaunų ūglių, kurie visada ryškesni, o tada – jau ruduo. Tada ji tvarko savo sodą, turi laiko juo pasigrožėti.

Nijolė Jačėnienė